Toliau taip gyventi nebeįmanoma!

Kiekvieno mūsų gyvenime būna sukrėtimų, didesnių ar mažesnių išgyvenimų ir nusivylimų. Vieni nepastebimai, lyg lengva ristele, perbėga per mūsų kiemą, kiti – palieka nemalonius prisiminimus atmintyje ilgam. Dar kurį laiką pabjūra nuotaika vien prisiminus.

 

Kad ir kaip nemaloniai skamba, tačiau taip jau yra, kad krizės žmogaus gyvenime yra labai natūralus procesas, susijęs ir kylantis tiek iš vidinių asmens pokyčių, tiek nulemtos išorinių aplinkybių, kurių mes patys paveikti negalime, arba jos priklauso visai ne nuo mūsų.

 

Vidinę krizę sukelia žmogaus natūrali raida, užklupusi liga, nesusiklostę santykiai, dvasiniai išgyvenimai, egzistenciniai klausimai. Krizės ateina, kai reikia iš naujo persverti savo vertybes, savo įsitikinimus ir tai, kas tikrai svarbu, atskirti ir palikti praeityje nuo to, kas nebereikalinga. Tarytum vidinė inventorizacija, kurią periodiškai reikia pasidaryti kiekvienam, kad viduje būtų švaru ir vyrautų harmonija.

 

Krizė yra susijusi su virsmu ir vidinių, giluminių poreikių pasikeitimu ir visada reikalauja požiūrio praplėtimo bei naujo aplinkybių įvertinimo. Krizės bręsta po truputį, kuris laikas vyksta pokyčiai viduje. Viskas puiku, jei žmogus turi vidinių resursų ir moka pasirūpinti savimi, tačiau sunkiausia būna tada, kai, atrodo, jėgų nėra. Plaukti pasroviui jau nebegali, o mokytis plaukti kitaip – nėra jėgų.

 

Kokie resursai ir būdai pasirūpinti savimi, atgauti vidines jėgas ir ūpą jau išgyvenant krizę arba norint pasiruošti jiems? Jums padėti gali labai paprasti, kasdieniai įpročiai, kurie sunkiu gyvenimo etapu tampa kaip ramstis, kuris padeda ir įkvepia.

 

  • Tikėjimas arba žinojimas. Tikėjimas tai nebūtinai religija, nebūtinai tikėjimas aukštesnėmis jėgomis, visais dievais ar dvasiomis. Tai ir tikėjimas – „man nieko blogo nutikti negali“, „aš žinau, man pavyks“ ir t. t. Tai kaip vidinė malda, kuri stiprina mus ir neleidžia panirti į neviltį bei liūdesį.
  • Jausmas ir emocijos. Jausmus, kad ir kokie jie nemalonūs, reikia išbūti. Ne bėgti nuo jų, ne slėpti, o išjausti ir išgyventi. Liūdna? – neapgaudinėk savęs ir išliūdėk tiek, kiek reikės. Pikta? – pyk, kiek tik gali. Pyktis ir meilė yra tos pačios monetos dvi skirtingos pusės. Nemokantiems pykti ir meilės jausmas ilgainiui tampa svetimas. Galima bandyti apsimesti „man viskas gerai“ ir bandyti išstumti emocijas tolyn kvailai šypsantis veidrodyje, nors iš sielvarto plyšta širdis… Gal tuo metu atrodys, jog pavyko, tačiau ilgainiui tikrasis jausmas vis tiek pasivys… pavys kaip sniego gniūžtė – aplink save apsivijusi dar daugiau įvairių emocijų ir dar daugiau, sunkiai pakeliamų, jausmų. Tad čia ir dabar išgyvenk tai, kas kyla. Pripažink sau, kad pas tave gyvena įvairūs jausmai. Tai vienas iš kelių į savęs pažinimą.
  • Bendravimas. Draugai, bičiuliai, kolegos, kaimynai ir daugybė supančių žmonių padeda „nusiventiliuoti“ ir jų tarpe tikrai yra asmuo, kuris gali suprasti ir palaikyti sunkiu metu. Dalinimasis, tuo kas džiugina ir kas sunku, sukuria tikrą ryšį. Užsisklendimas, šiuo atveju, yra kaip akmuo prie kojos skęstančiam.
  • Vaizduotė. Tai ypatingai galingas ginklas. Leisti mintyse paklajoti ir įsivaizduoti net tai, kas bent šiai dienai atrodo neįmanoma. Nei vienas nežinome, kaip nuvingiuos gyvenimo kelias ir tikrai bent viena svajonė išsipildo. O gal tai bus „TA“, kuri pati svarbiausia?
  • Supratimas. Labai svarbu suprasti kas vis dėl to vyksta ir kas įvyko. Suprasti tiesiog protu, atmetus visas emocijas. Pasižiūrėti į situaciją iš visų kampų ir visų pakampių. „Kur atsakomybė mano, o kur kitų? Ar yra ką galiu pakeisti, o ko jau nebegaliu?“ Kuo adekvatesnis aplinkos ir situacijos vaizdas galvoje, tuo šviesesnis rytojus arba diena po rytojaus ateis.
  • Vienas iš svarbių punktų yra fizinė veikla. Ne tik sportas, mankšta, tačiau krizės metu labai padeda tiesiog pasivaikščiojimas, piešimas, molio lipdymas, dainavimas ir bet kokia kita veikla, kuriai reikia „kažką veikti / daryti“.

 

Kas bus jei krizė nebus įveikta ir išgyventa? Tai klausimas, į kurį vieno atsakymo nėra. Tačiau neišmoktas pamokas vis tiek tenka kartoti ir pamoka kartojama tol, kol mokinys galiausiai ją išmoksta. Deja, nuo vienos pamokos iki kitos gali netikėtai atslinkti dar viena krizė, tad jau turėsime ne 1 neišmoktą pamoką, o jau 2… ir tampa tik dar sunkiau išsisukti iš lyg užburto rato.

 

Liūdniausias scenarijus yra tapti bambekliu besiskundžiančiu ir jaučiančiu pasipriešinimą bei nepasitenkinimą visam pasauliui, visiems aplinkiniams. Visame kame matyti blogį ir situacijas be išeities. Tuomet bet kuri, net maža situacija, į kurią kažkas gal net nekreipia dėmesio, tampa kaip dar vienas įrodymas ir patvirtinimas, kad gyvenimas yra neteisingas ir nelaiminga lemtis jau nulemta.

 

Magiškų piliulių nėra, kaip ir nėra jokio kito stebuklingo efekto. Norime mes to, ar ne – krizės ateina ir tik mūsų pasirinkimas lemia, kaip mes „išgyvensime ją“.

 

 

REMIGIJA. Apie save: Terapija.

Rašyti komentarą

Tau taip pat gali patikti
Sorry, no posts matched your criteria.