Vyras, kuris nepateisina lūkesčių, ar naujas geriausias draugas? Ką renkiesi?

Santykių tema yra labai plati ir kiekvienos šeimos santykiai labai skirtingi, tad pamatuoti juos pagal vieną liniuotę nėra lengva ir net sakyčiau, nerekomenduotina. Kiek šeimų – tiek santykių. Kas juose yra blogai, kas yra gerai – gali atsakyti tik toje šeimoje gyvenantys žmonės, tad tikrai neketinu būti santykių „ekspertė“ ir nurodyti, kaip reikia gyventi šeimoje, tačiau noriu pasidalinti viena įžvalga, kuri santykiuose padeda nuimti arba sumažinti įtampą.

 

Pradžia, kaip visuomet, prasideda nuo savęs ir tai, dažniausiai, nėra tiek susiję su kitu žmogumi, kaip mes esame įpratę galvoti. „Pakeisti santykius“ – tai visų pirma pakeisti save ir savo nuostatas į santykius. Turime atlikti savo požiūrio ir lūkesčių auditą ir persverti vertybes, kurios iš tiesų yra svarbios. Tai nėra greitas darbas, tai procesas, kurį verta išgyventi, išbūti ir atėjus laikui – nuimti derlių.

 

Kalbant apie vyro ir moters santykius, pirmiausia norisi pakalbėti apie priėmimą. Kito žmogaus priėmimą toks, koks jis yra: su visomis savo savybėmis.  Specialiai savybių neišskiriu į geras ir blogas, nes geros ar blogos – labai subjektyvus vertinimas. Blogos vienose aplinkybėse gali būti labai geros ir tinkamos, o geros – tampa netinkamomis, kai kalbama apie situacijas, kur reikia greitos ir aštresnės reakcijos ar sprendimo.

 

Partneris, mylimasis, draugas, finansinis rėmėjas, saugumo garantas… Ar šiais laikais iš partnerio nesitikime per daug? Lūkestis, kad vienas vienintelis žmogus padarys mums laimingomis jau iš karto priverstas būti neišpildytas ir subliukš, kaip jūros banga krante, nes tai tiesiog neįmanoma. Mes lygiai taip pat negalime išpildyti visų vyro lūkesčių, tad šioje vietoje verta padėti lygybės ženklą. Nei vienas, nei kitas negalime atliepti visų žmogaus lūkesčių visose gyvenimo srityse ir tai yra nenuginčijamas faktas. Iliuzija, kad „aš galiu“ sukelia įtampą tiek jums, tiek partneriui iš kurio tikitės, kad „gali ir jis“. O aš tuomet klausiu – o kam? Ar nėra paprasčiau priimti tą faktą, kad aš galiu atliepti tik kažkurią dalį, kuri yra tiek man maloni, tiek jam svarbi. Svarbu priimti ribotas savo galimybes ir priimti partnerio ribotas galimybes „padaryti mane laiminga“ visomis prasmėmis…

 

Ne paslaptis, kad visos šeimos išgyvena tiek gražių, tiek sunkesnių momentų. Tie, kurie galvoja, kad kitose šeimose to nėra – pasikartosiu – visos šeimos be išimties išgyvena ir sunkius ir gražius periodus ir tai yra normalu. Kiekvieni gražūs momentai yra atsvara tam, kai šeimoje kyla sunkumai. O sunkumai augina ir brandina šeimą, po kurių ateina dar gražesni momentai kartu.

 

Noriu pasidalinti patirtimi, kaip pakeičiau požiūrį į vyrą su kuriuo gyvenu jau daugiau nei 10 metų.  

 

Išgyvendama sunkius momentus tuo pačiu kėliau sau klausimą „o kas yra meilė“ ir kam aš ją jaučiu. Puikiai galėjau atsakyti į šį klausimą, kai kalbėdavau apie meilę savo geriausioms draugėms, savo vaikui, tėvams, gerbiu ir vertinu savo kolegas – tad meilės jausmas man tikrai pažįstamas. Mintimis perbėgusi visą sąrašą žmonių, kurie man brangūs, mylimi ir gerbiami atradau vieną svarbų dalyką – visus šiuos žmones myliu ir gerbiu, nes jų nevertinu, kaip superherojų. Žinau, ko iš jų galiu tikėtis, ko nesitikėti ir aiškiai suvokiau – aš tiesiog juos visus priimu tokius kokie jie yra. Priimu, vertinu ir gerbiu už tai, kokie jie yra ir nenuvertinu dėl to kokie jie nėra. Su draugėmis, „kažkodėl“ labai paprasta kalbėtis, pasakyti, kaip jaučiuosi, ką išgyvenu. Jos supranta. Aš jas irgi suprantu.

 

Ilgai vertinau šį fenomeną ir suvokiau vieną dalyką – iš vyro tikiuosi, kad jis man bus draugas, tačiau su juo kaip su draugu nesielgiu. Neišsipasakoju, kaip jaučiuosi, o pykstu, kad jis manęs nesupranta. Neklausau, kai jis kažkuo dalinasi ir jis taip pat pyksta, kad jo nesuprantu. Aiškiai nepasakau ko noriu, kokie planai, kokie lūkesčiai ir kokie ketinimai ir tyliai tikiuosi, kad jis „atspės“ arba pats pasiūlys ko noriu, nors draugei pasiūlau pati „gal einam į kiną?“.

 

Tai nėra lygus žaidimas. Jei noriu partnerio kaip draugo – turiu ir pati elgtis su juo taip, kaip su savo draugėmis ir draugais. O didžiausia bėda – aš nepriimu žmogaus tokio koks jis iš tikrųjų yra. Matau tik tai, ką noriu matyti ir neigiu, tai ko nenoriu matyti arba kitaip tariant – „nematau“ žmogaus šalia. Žmogaus, kaip paties žmogaus, būtybės, kuri turi savo norus, poreikius, svajones, tikslus, troškimus. Žmogus su visomis savybėmis, kuris gyvena šalia, valgo su jumis pusryčius, miega vienoje lovoje ir kartą per metus vyksta kartu atostogauti. Viskas lyg kažkokioje neaiškioje migloje. Lūkesčių, įsivaizdavimų migloje, kuri toli prasilenkia su tuo, kas iš tiesų yra ir ko nėra. Neįmanoma pamatyti to, kas yra rūke ir migloje. Tik ją išsklaidžius galima pamatyti pradžioje žmogaus siluetą, vėliau detaliai pamatyti tikrą žmogų ir susipažinti – o koks jis.

 

Senas, gerai pažįstamas žmogus tampa lyg naujas pažįstamas, kai pradedame elgtis su juo kaip su draugu – domėtis juo, dalintis gyvenimu su juo ir priimti jį tokį koks jis yra.

 

Ar žinote apie ką svajoja jūsų partneris? Iš tikrųjų apie ką svajoja? Sukrečia tai, kad kartais puikiai žinome apie ką svajoja draugė, ar kolega iš kito skyriaus, tačiau nežinome apie ką iš tiesų svajoja mūsų partneris. Tikra svajonė, o ne ta, kurią jūs norite girdėti.

 

Ar tikrai gerai žinote, ką jis mėgsta ir kas jam patinka? Ar pavyksta priimti tą faktą, kad jūsų vyrui patinka būti su draugais penktadienio vakarą, nes jiems tiesiog smagu išeiti atsigerti alaus. Ar šį faktą pavyksta priimti, kaip kad tavo geriausiai draugei patinka nueiti pas kitas drauges atsigerti kavos ir suvalgyti torčiuko. Ar kiekvienas vyro tikrasis noras sukelia įtampą? Ar nesame linkę savintis žmogaus ir laikyti jo savo nuosavybe? Jei taip – tuoj pat paleiskite jį. Paleiskite, nes jis niekur nedings ir nepabėgs. Paleiskite, nes jis ne jūsų daiktas ir nuosavybė. O jis tikrai sugrįš. Grįš laimingas, nes jis nuo šiol turi tikrą draugę, kuri jį priima ir nieko geriau jis tikrai neras.

 

Prisipažinsiu, kad tai tikrai nėra lengva ir paprasta. Per daug metų yra nemažai neišsakytų ir neatspėtų lūkesčių, sukaupta nemažai nuoskaudų ir išgyventa daug nusivylimų, nes „neatspėjo“ ko noriu arba „nepataikė“ į dešimtuką. Tačiau visa tai tik projekcijos, koks kitas žmogus turi būti ir ko jis nepadarė. Nėra paprasta susipažinti ir vėl naujai atrasti žmogų, apie kurį esame susidarę nuomonę, tačiau tikrai verta. Spėju, kad liksite nustebinti, kiek daug nežinote ir nematėte, arba atsisakėte matyti.

 

Taip pat priminsiu, kad tai yra ilgas procesas. Greitų rezultatų nėra, tačiau ilgo darbo rezultatas – atrastas naujas geriausias gyvenimo draugas!

 

Linkiu visiems kantrybės!

 

Remigija. Apie save. Terapija.

Sorry, no posts matched your criteria.