Plastinė chirurgija. Nuo kūno kurį turime iki kūno kuris esu.

Yra didelis skirtumas kaip mes suvokiame kūną ir koks jis iš tiesų yra. Suvokti kūną galime trimis būdais – jį pamatyti, jį pajusti ir jame gyventi.

 

Kiekvienam mums duotas kūnas, kuriame gyvename. Jame „gyvena“ tiek realūs mūsų organizmo funkcijas palaikantys organai ir net konkretaus organo neturinčios emocijos, jausmai, kalba.

 

Per kūną jaučiame ir suvokiame pasaulį, tuo pačiu ir save. Nuo to, kaip mums sekasi sugyventi su savimi priklauso ir tai, kaip mes save matome. Puiku, jei kūnas tikrąja to žodžio prasme yra „gyvastingas“ ir „gyvenamas“, kaip koks gyvenamas namas, kuriame pilna judesio ir tas judesys jaučiamas iš vidaus. Tokiame kūne viskas gyva, veiksmas vyksta ir kūno savininkas jaučia turintis „gyvą kūną“. Rodos, kad nieko papildomai nereikia, tik palaikyti tą vidinį gyvastingumą.

 

Gyvas kūnas tiek viduje tiek išorėje yra santarvėje su savimi. Jam nereikia papildomų priemonių, kad savo kūne pasijaustume kaip šeimininkai savo namuose. Kūnas nebūtinai yra gražus, tačiau jis pilnas gracingumo ir elegancijos. Mūsų manieros kyla iš šilto ir jaukaus vidaus, toks žmogus traukia prie savęs net nebūdamas „standartus atitinkančios“ išvaizdos. Jis bus gražus kita, ne socialinių tinklų suvokimu suformuota prasme. Gražus visuma.

 

Visai kitas pajautimas savo kūno yra tuomet, kai jis jaučiamas tik kaip funkcijas atliekantis aparatas. Kūnas – kaip transporto priemonė, kuri nugabena mus iš vienos vietos į kitą, įpila į burną arbatos, ranka paduoda maisto, burna viską sukramto ir nuryja. Tiek. Tokiame kūne tuštoka.

 

Tokiam žmogui kūnas jaučiasi tik tuomet kai „dirba“, kai kažką veikia. Neapsigaukime, nes kartais kūnas gali būti ir labai gražus, tačiau vidinės elegancijos jame nėra. Jis kaip mašina, atliekanti mechaninius veiksmus. Kai mes susirūpiname savo kūnu, suprantame, kad jį turime, tada, kai šis nustoja tarnauti. Nes kartais, mums patiems mūsų kūnas suvokiamas kaip daiktas, kaip įrankis ir kaip priemonė. Ne namai, o daiktas.

 

Populiariausias ir daugiausiai pasekmių turintis kūno suvokimas – tik vaizdo. Kūnas tarnauja „vaizdinio“ atitikimui. Jis tobulinamas, gražinamas, tam, kad akimis į jį žiūrint būtų gražus. Tikriausiai stebite „gražaus“ kūno puoselėtojų armijas feisbuke ar instagrame bei kituose socialiniuose tinkluose. Lyginame save su kitais ir taip mums pasėjamas tikėjimas, kad išoriškai gražaus kūno turėjimas yra tikroji laimė. Deja, dažniausiai tokie kūnai gražūs, tačiau tušti. Užpildyti šią tuštumą dažniausiai puolama plastinės chirurgijos pagalba. Ir tam stabdžių nėra, nes pripratę prie vieno vaizdo tuoj pat norime jį pakeisti kitu ir taip be galo be krašto „tobulinama“ tik tai, kas matoma.

 

Puikiai žinoma taisyklė, tiek plastikos chirurgams, tiek patiems jas besidarantiems, kad STOP ir „paskutinės“ operacijos nėra, nes nuolat toliau ieškoma ką patobulinti, nes tai, ką matome, mūsų ilgainiui nebepatenkina.

 

Iš tiesų kiekvienas pasigražinimas ir plastinė chirurgija tai siekis užpildyti vidinę tuštumą, tačiau, deja, ji nuo veidrodyje matomo „tobulo vaizdo“ neužsipildo. Vidiniam triukšmui „aš netobula“ ir „kažko trūksta“ užpildyti, deja, nei plastinė chirurgija, nei besaikis sportas siekiant turėti „six pack“ ir juo pasipuikuoti nepadės. Tam reikia pajusti savo kūną, pajusti iš vidaus, kad jis yra, koks jis, kas jam išties patinka, ką darant jis pasiilsi, kaip jam patinka būti lepinamam.

 

Dažnai užmirštame, tačiau svarbu skirti laiko sau, savo vidinio pasitenkinimo atradimui ir puoselėjimui. Tam, kas išties malonu ir ramina tiek mintis, tiek atpalaiduoja kūną.

 

 

REMIGIJA. Apie save. Terapija

https://www.facebook.com/apiesaveterapija

Tau taip pat gali patikti
Sorry, no posts matched your criteria.