Nuo biuro kėdės – ant bėgimo takelio

Kakta srūvantis prakaitas, sunkus kvėpavimas, maudimas raumenyse – puikiai pažįstami fizinio aktyvumo atributai. Išganingoji sveikata nebūtinai ateina per kančią. Jei sportas teiks malonumą, dėkos kūnas, pagerės savijauta, neišgaruos ir noras gyventi sveikiau, – neabejoja sporto ir sveikos gyvensenos judėjimo „My Hero!“ vienas įkūrėjų, gyvenimo treneris Ignas Bakėjus ir sporto medicinos gydytojas med. dr.Gediminas Tankevičius.

 

Paskatina kančia

 

Žinoma, aktyviau sportuoti žmonės pasiryžta dėl skirtingų priežasčių. Tai pastebi ir I.Bakėjus. Jis naujuosius sporto salės svečius dėlioja į kelias lentynas. Vienus, pasak jo, įkvėpia kitų pasiekimai. „Žmonės vis tiek žiūri viešojoje erdvėje patalpintus filmukus, stebi kažką. Sektinas pavyzdys, kai matai, kad kitas gerai jaučiasi, šypsosi, geria daug vandens, treniruojasi ir jaučiasi puikiai. Žmogus tuomet bando susitapatinti, supranta, kad jo gyvenimo būdas kitoks. Todėl ir jaučiasi blogai. Susimąstoma apie pokyčius. Kita žmonių kategorija – tie, kuriems reikia spirti į užpakalį. Jam reikia sakyti: „Tu valgai batonus… geri alų… pasižiūrėk, kaip atrodai!“ Bet aš taip nedarau. Žinau, kas taip daro. (juokiasi) Tuomet užsigauna ego ir jisai sako: „Viskas. Man reikia eit sportuoti.“ Treti turi patys atrasti vidinės motyvacijos, išeiti iš komforto zonos. Ketvirti būtinai turi kokią kančią patirti: skrandis neveikia, petį skauda, nugara susuka. Tada jie pagalvoja, kad ką nors reikia daryti. Tokiu būdu išsijudina. Svarbu atrasti savo motyvacijos šaltinį“, – sako I.Bakėjus.

 

Net ir fontanu ištryškęs užsidegimas sportuoti pamažu slopsta. Gyvenimo trenerio nuomone, kapituliacijos išvengs įsiklausę į organizmo siunčiamus signalus: „Pradžioje, kai žmogus pradeda sportuoti, jo kūnas jaučiasi puikiai, atsidėkoja. Atsiranda raumenų tonusas, žvalumas, budrumas. Vėliau organizmas ima sakyti: „tu visus resursus išnaudojai, todėl gerą savijautą galiu palaikyti tik iki pietų. Kodėl? Nes tu man neduodi normaliai valgyt, žmogau. Negaunu normaliai nei vitaminų, nei mineralų. Valgai, kada papuola, vandens negeri, nepamiegi, nepailsi“. Žodžiu, kūnas ima reikšti pretenzijas ir skųstis. Jeigu žmogus to neperskaito, organizmas pradeda blokuoti norą sportuoti. Jis tai daro, kad apsaugotų save.“

 

Išmokti džiaugtis

 

Pasak I.Bakėjaus, trumpalaike avantiūra sportas neretam tampa dėl didelių lūkesčių sau. Menkas režimo pažeidimas prilyginamas tragedijai. Dėl praleistos treniruotės save prie kryžiaus kalantis prasižengėlis grįžta prie ydingo gyvenimo būdo. „Žmonės tikslą išsikelia neteisingai: užsibrėžia auginti raumenis, atrodyti kaip koks gražuolis nuotraukoje. Bet žmonės, kai jiems nepavyksta, linkęs į savigraužą, savikritiką. Ir šios nepagrįstai priverčia atsitraukti nuo sporto. Jie stabteli, padaro išvadą, kad sportas – ne jiems, nėra laiko. Jie nesako „aš privalėjau tą padaryti“. Vietoj to skundžiasi: „man ir vėl nepavyko“. Palauk, tu juk ką tik nieko nedarei. Sėdėjai ant sofos, valgei čipsus ir pradėjai judėti. Nepavyko, kaip buvai suplanavęs, tris kartus per savaitę sportuoti. Pavyko tik vieną. Ir tu sakai, kad tai yra blogai? C`mon, žmogau, tai yra žiauriai gerai! Tu ką tik apskritai nesportavai. Dabar bent kartą. Duok sau laiko!“

 

Tiesa, I.Bakėjus sutinka, kad jei į reguliariai sportuoti nepavyksta ilgesnį laiką, tuomet vertėtų rimtai peržiūrėti dienotvarkę. „Jei treniruočių praleidimas kartojasi metus laiko, ko gero, reikia ką nors keisti gyvenime. Anksčiau eisi miegoti, gal anksčiau kelsiesi, perdėliosi dienos ritmą, gal ir atsiras to laiko. Bet jeigu atsiranda tik tai tiek… Na, vis tiek sugebėjai pasiekti tam tikrų rezultatų, geriau jaustis, nors tik vieną kartą per savaitę pavyksta sportuoti nereguliariai. Bet nuo to formos pasitaiso, savijauta pagerėja. Nepavyksta trijų kartų. Bet tu pasidžiauk, kas tau pavyksta ir tai atšvęsk!“

 

Treniruotė – ne katorga

 

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas fizinė veikla turėtų būti bent jau tokia, kad būtų nauda sveikatai. Pirminis dėmesys ne sportinei formai, bet indėliui į gerą savijautą. „Fizine veikla reikėtų užsiimti bent jau valandą kas dieną, iš kurių bent jau pusė būtų intensyvesnės veiklos. Tokios, kuri reikalauja pastangų ir jaučiame padažnėjusį pulsą, kvėpavimą arba suprakaituojame“, – sako G.Tankevičius ir priduria, kad tai nebūtinai turi būti alinanti treniruotė. Gydytojas patikina, kad pakaktų ir spartesnio ėjimo. Žinoma, nevalia kartelę nuleisti per žemai, užsiimti saviapgaule. Žygis šaldytuvo link – ne mankšta.

 

„Reikia atrasti judėjimo, fizinio aktyvumo formulę, nuo kurios žmogus jaustųsi geriau. Treniruotė nebūtų katorga, nesisietų su nemaloniom emocijom, bet kaip tik būtų akstinu pajudėti ir gerai jaustis. Manau, didžiausia problema, kad žmonės neatranda to aukso viduriuko – optimalaus fizinio aktyvumo komponentų santykio. Yra dažnis, trukmė, intensyvumas ir fizinės veiklos tipas. Visi keturi parametrai turi būti taip „sutiuninguoti“, kad žmogui pataikytų į aukso vidurį. Nieko gero, jei ir mėgstama veikla užsiimama nepakankamai ilgai arba per ilgai. Pirmu atveju neišgausim naudos, antru – atsiras rutina, nuovargis, skausmai, perkrovos požymiai“, – aiškina G.Tankevičius.

 

Sportas it narkotikas

 

Gydytojas pastebi, kad ilgainiui fizinė veikla tampa įpročiu, žmonės netgi tampa savotiškai priklausomi nuo sporto: „Tai yra kaip narkotikas. Optimali fizinė veikla pagamina endorfinus – laimės hormonus, prie kurių žmogus prisiriša. Kartais taip nutinka, kad traumą gavęs asmuo paskui jaučiasi kaip negaunantis narkotikų. Prasideda depresija, aplanko blogos nuotaikos. Manau, kad tai ir yra pagrindas – kiekvienas žmogus turi surasti tą formulę, kurios efektas darytų jį laimingesnį. Galų gale, kartais tai formuojasi pamažu. Kitu atveju, jeigu sportas gerina sveikatą, tai irgi žmogus gerai jausdamasis supranta, kodėl sveikata pagerėja. Jo gyvenimas keičiasi, atsiranda supratimas, kodėl eini sportuoti. Susiformuoja įvairūs prisirišimo prie naudingos fizinės veiklos ar sporto mechanizmai.“

 

Sporto salės abonementas nėra būtinas. Deramai pasimankštinti galima ir namie. Pakrutėti padedančias išmaniąsias programėles sporto medikas vertina teigiamai, tačiau ragina neperlenkti lazdos: „Jeigu jos skatina aktyviai sportuoti, žinoma, yra nauda. Pasitaiko ir kitas kraštutinumas. Žmonės prisiriša prie programėlių, pradeda gerinti asmeninius rekordus, išsikelia neadekvačius lūkesčius ir tada nueina į kitą pusę. Dėl konkurencijos su savimi nesimėgauja fizine veikla, bando mušt rekordus. Juk programėlėse dažnai būna užprogramuota progresą dokumentuot, kad būtų žmogui, kuo pasigirti, pasididžiuoti.“ Specialistas atkreipia dėmesį ir į sportinio išprusimo svarbą. „Reikalingas ir supratimas kaip atlikti pratimus, kokia turėtų būti savijauta, kaip raumenys turi dirbti. Tuomet tos programėlės kaip ir saugios. Bet jeigu žmogus neturi įdirbio ir bando mėgdžiot nelabai suprasdamas, tuomet neteisingai atlikdamas pratimus gali žaloti organizmą. Vienas svarbiausių dalykų – treniruotės teikiamas teigiamas emocinis fonas. Žala kūnui, skausmas jį sujauks. Trumpalaikiai raumenų skausmai, atsirandantys po intensyvių treniruočių, kurie mažėja dienomis ir galutinai išnyksta per savaitę – normalu, nereikia nerimauti. Bet jei skausmas didėja, nereikia problemos vilkinti, derėtų išsiaiškinti, kas daroma negerai“, – įspėja sporto gydytojas.

Sorry, no posts matched your criteria.