šeima, family

Tėvystė per karantiną: išaugę reikalavimai ir būtinybė rūpintis savimi

Vaikų ir paauglių psichologinė gerovė labai siejasi su tėvų savijauta. „Kai pati tapau ramesnė, matau, kad ramiau reaguoju į savo vaiko elgesį, tad mes dabar daug mažiau pykstamės ir greičiau pamokas padarome (ankščiau tai trukdavo daug kartų ilgiau),“ – dalijosi dvylikametį paauglį auginanti mama, kuri dalyvaudama tėvų paramos grupėje suprato, kad svarbu ne vaiką bandyti sutramdyti, bet pačiai išmokti nurimti.

 

Niekam nekyla klausimas, sunku šiame laike ar ne. Vienareikšmiškai sunku. Tai ypatingos įtampos laikotarpis. Dažnai klausiu savęs, kaip jaučiuosi pati kaip mama? Klausiu savęs, ar aš pakankamai gera (ankščiau šis klausimas rečiau užklupdavo)? Ar ne per daug, ar ne per mažai kaip mama (kitu atveju tėtis) darau? Ar šie klausimai jums irgi kyla? Taip jaustis visiškai normalu šiame didelės įtampos laikotarpyje, kai reikalavimai profesinėje veikloje nei kiek nesumažėję (žinoma, jei šiuo metu galime dirbti), o lūkesčiai tėvystei ypač išaugę.

 

Svarbiau ne rezultatai, o emocinė vaikų sveikata

 

Klausantis tėvų, kurie augina moksleivius, girdisi, kad krūvis jiems šiuo metu yra labai didelis. Lyg darbas keliais etatais – be jokių pertraukų, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ir dažnai be atokvėpio savaitgaliais. Jei ankščiau grįžus iš darbo tėvų laukdavo visas namų ūkis su buities darbais, dabar šalia tų pačių privalomų šeimos reikalų nemaža dalis laiko ir energijos turi būti skiriama mokyklos temai.

 

Pradinukų tėvai turi savus iššūkius (prisipažinsiu – džiaugiuosi, kad mano vaikai jau nebe pradinukai), vidurinių klasių moksleiviai rodos jau savarankiškesni, tačiau kartais ir jie (ypač be tėvų ir mokytojų pagalbos) sunkiai tvarkosi su užduočių gausa ir ilgalaikiu sėdėjimu prie ekrano. Šiame amžiaus tarpsnyje daugiausiai „koją kiša“ dar nepilnai išsivystę savireguliacijos įgūdžiai, kuomet vaikams dar sunku pasakyti ne „malonumui“ (praktika rodo, kad būtent šiame amžiuje daugiausia žaidžiančių internetinius žaidimus pamokų metu), kai tiek daug atsakomybių (gerai mokytis, ramiai išbūti prie kompiuterio po 5-7 val. minimaliai fiziškai judant).

 

Ypač jautri grupė – abiturientai, kurie šiuo metu tarsi palikti vaikščioti dykumos plynėje. Dalis jų jaučiasi išvargę, nusiminę, bejėgiški, lyg ilgą laiką „be vandens“ ir be jėgų, be noro eiti ten, kur laukia kelio pabaiga. Vienas dvyliktokas neseniai dalijosi savo mintimis, kad švietimo sistemos atstovams nerūpi abiturientų emocinė būsena, rūpi tik jų rezultatai. Tą puikiai suprantu, nes pati esu tokio dvyliktoko mama. Suvokiu, kad kitu laiku daug daugiau dėmesio skirtume būsimų planų aptarimui, tačiau šiuo metu didžiausias iššūkis – išgyventi šią dieną, atlikti kasdienes mokyklos užduotis ir išlikti stabilios emocinės būsenos.

 

Stebėdama dvyliktos klasės mokinius matau, kokie pervargę, nusivylę ir demotyvuoti šiuo metu jie jaučiasi, juk jie šiuo metu patiria koncentruotą aplinkos spaudimą (tėvų, mokytojų, kitų aplinkinių), nežinią dėl ateities. Tad daugiausia, ką galime daryti kaip tėvai – transliuoti ramybę, palaikymą ir ne spaudimą ar reiklumą, bet supratingumą ir stabilumą. Reiktų kiek įmanoma įnešti vilties ir programuoti sakant, kad „tau pavyks“, „viskas bus gerai“ ir „ne skaičius yra laimės indeksas“ (turiu galvoje galutinius dalyko ar egzaminų rezultatus). Galite sakyti – naivu? Gal. Tačiau įvertinant, kiek dvyliktokų ir ne karantino laiku pervargsta, perdega, patiria depresijos simptomus, supranti, kad svarbiau yra gera psichinė ir fizinė sveikata nei išoriniai rezultatai.

 

Agresija ir smurtas kaip atsakas į nesuvaldomą stresą

 

Svarbu įsivardinti, kokį krūvį šiuo metu patiria šeimos. Darbas iš namų bei tuo pačiu rūpinimasis savo vaikais ir pagalba jiems mokantis yra didelis iššūkis. Tačiau reikia nepamiršti ir to, kad dalis šeimų dėl karantino pasekmių neteko darbo, pajamų arba šeimos pajamos labai sumažėjo, o tai sukelia dar didesnį stresą daugumoje šeimų.

 

Kolegų tyrimai rodo, kad tėvų patiriamas stresas dėl pandemijos sukelia neigiamų pasekmių jų tėvystei, o tai padidina riziką šiurkščiam elgesiui su vaikais. Užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu išaugo tėvų nerimo lygis, dalis jų patiria miego sutrikimus, daugėja tėvų, patiriančių depresijos simptomus, o visa tai mažina galimybes tėvams atliepti vaikų poreikius.

 

Labai svarbu atkreipti dėmesį ir į socialinę izoliaciją, kuri apriboja priėjimą prie švietimo ir kitų paslaugų, kurios ankščiau suteikdavo palaikymą, dabar jų netekimas sukelia stresą nemažai daliai šeimų. Užsienio mokslininkai jau drąsiai teigia, kad socialinė izoliacija didina imlumą stresui, kas daro kenksmingą įtaką psichinei bei fizinei sveikatai. Tėvai, kurie susiduria su limituotos socialinės izoliacijos reikalavimais likdami namie su savo vaikais, yra ypač pažeidžiami, remiantis tyrimais, besitęsiantis artimas kontaktas streso akivaizdoje yra rizikos veiksnys agresyviam elgesiui ir smurto apraiškoms.

 

Paauglystė+nuotolinis mokymasis+karantinas=komplikuota formulė

 

Šiuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedroje su kolegomis atliekame LMT finansuojamą tyrimą apie vaikų ir šeimos gerovę Lietuvoje. Jau dabar ryškėja tendencija, kad vaikai, ypač šeimoje esant sunkumams, yra mažai matomi, o tiksliau – visai nematomi.

 

Karantino apribojimai ir su tuo kylanti įtampa paliečia ne tik suaugusiuosius, bet ir mažuosius mūsų visuomenės narius – vaikus. Kaip jie laikosi šiame laike? Patiriama įtampa mokykloje, gyvenimas ir mokymasis vienoje erdvėje, neturėjimas tiesioginio kontakto su draugais, mokytojų ir tėvų reikalavimai apsunkina vaikų gyvenimą. Jau gausėja tyrimų, ir Lietuvoje atskiedžiančių vaikų psichosocialines ir sveikatos problemas – išaugusį vienišumo jausmą, nerimą, baimes dėl ateities, sveikatos sutrikimus.

 

Praktikoje dirbant su šeimomis pastebima, kad pagalbos šiuo metu intensyviau kreipiasi paauglių tėvai. Beveik metus nuo karantino pradžios tenka nuotoliniu būdu konsultuoti paauglių tėvus, vesti paramos bei pozityvios tėvystės grupes. Vienareikšmiškai girdisi tėvų nuogąstavimas, kad paauglystės išgyvenimai nuotolinio mokymosi bei karantino fone yra ypač komplikuoti.

 

Paauglystei būdingi vidiniai pokyčiai (kūno, emocijų, smegenų raidos, tapatumo) yra visada lydimi ir santykio su kitais kaitos – tėvais, kitais suaugusiais ir bendraamžiais. Tačiau šiuo metu, kai taip svarbu bręsti turint tiesioginį ryšį su bendraamžiais, jie jo netenka. Todėl vaikų noras daugiau leisti laiko prie ekranų kartu su draugais žaidžiant internetinius žaidimus tampa visai normalus ir pateisinamas. Ir čia tėvams kyla didžiulė dilema, kaip tą bendravimo poreikį leisti deramai patenkinti. Leidžiant pakankamai, bet ir ne per daug. Visgi praktika rodo, kad vaikų sėdėjimas prie ekranų šiuo metu, jei tėvai palieka jį savieigai, yra stipriai perviršinis.

 

Dar viena dilema, kurią tėvai atneša į mūsų, profesionalų – socialinių darbuotojų ir psichologų –konsultacijas, yra stipriai sutrūkinėję ar visai nutrūkę santykiai su paaugliais. Pastebime, kad tėvų didelis įsitraukimas į vaikų mokymąsi turi ne tik teigiamų pasekmių (vaikas prisijungia prie pamokų, padaro visas pamokas), tačiau padidinta kontrolė mokymosi priežiūrai apsunkina santykius tarp pačių tėvų ir vaikų. Santykiai tampa vienakrypčiai, perpinti reikalavimais, kartais išreikšti ir tėvų rodomu nepasitenkinimu esamu rezultatu. Tačiau būtent sunkiu metu tvirtas tarpusavio ryšys tampa dar svarbesnis. Juo remiantis vaikui lengviau įveikti iškilusius sunkumus, nes žinojimas, kad tėtis ar mama „supras ir palaikys“, suteikia jėgų judėti pirmyn. Todėl visiems mums, tėvams ir mokytojams, norisi priminti, koks svarbus vaikui yra teigiamas grįžtamasis ryšys. Kaip ir suaugusiems, taip ir vaikams reikalinga pusiausvyra 4:1 tarp pozityvių ir negatyvių komentarų.

 

Nori nenori, „brokolius“ reiks suvalgyti

 

Vieni vaikai tiesiog nesijungia į pamokas, kiti prisijungia, bet nėra aktyvūs, treti tuo metu randa kuo kitu užsiimti (žaidžia kompiuterinius žaidimus, plepa kitais kanalais su klasės draugais, užsiima kita veikla). Suprantama, yra vaikų, kurie to nedaro. Tačiau norisi suprasti, kas vyksta, kodėl kai kurie vaikai negali tiesiog būti pažangiais ir gerais mokiniais?

 

Priežasčių išties yra ne viena ir ne dvi. Jos gali būti susijusios su vidiniais vaiko procesais (pavyzdžiui, sunku išlaikyti dėmesį, pamokose nepatiria sėkmės), kaip ir su išoriniais (dalis vaikų vengia prisijungti, nes tiesiog neturi tinkamų sąlygų namie – neturi savo kambario, namai yra skurdūs, nemadingi). Tačiau neturėtume atmesti ir tokios, kaip gali atrodyti, banalios priežasties, kaip nuobodumas ir nuovargis. Juk ilgas sėdėjimas prie ekranų, be kokybiškų pertraukų, kuomet galima palakstyti su draugais ir fiziškai bei emociškai „išsikrauti“, šiuo metu nėra įmanomas. Teko girdėti mamos persakytus savo pradinuko žodžius: „Mama, aš į mokyklą eidavau tik dėl pertraukų ir draugų, dabar to neliko…“ Todėl kartais vaikai kūrybiškai ieško malonių būdų „išbūti“ savo nuotolinio mokymosi įpareigojančioje, varginančioje ir kartais nuobodžioje kasdienybėje. Ir jų atrastos priemonės nebūtinai džiugina suaugusiuosius. Čia panašiai, kaip prisėdus valgyti pietų ant stalo matai padėtą desertą ir sveikuosius, bet neskanius brokolius. Visi liepia valgyti juos, tačiau juk norisi deserto. Tad nemaža dalis tėvų bando ir geruoju, ir piktuoju sutarti, kad pirmiau „brokoliai“ (pamokos), o po to – desertas (laisvalaikis). Deja, ne visada lengva šį susitarimą pasiekti, o vėliau laikytis.

 

Svarbu rasti į ką atsiremti

 

Tarptautiniai tyrimai ir kasdieninė darbo su šeimomis praktika atskleidžia, kad šiuo metu kaip niekad tėvams reikia palaikymo. Ypač emocinio ir socialinio, kad būtų galima dalintis savo kasdieniais iššūkiais ir susikaupusiomis emocijomis bandant gerai atlikti visus savo vaidmenis − darbuotojo (juk darbe ne ką prasčiau reikia dirbti, nei ankščiau), ir tėvų (namie pareigų padaugėjo). Remiantis tyrimais, tie tėvai, kurie per pandemiją turi emocinį ir socialinį palaikymą, patiria mažesnį streso lygį bei mažesnę tikimybę nuskriausti vaikus. Tad kviečiame tėvus atidžiau apsidairyti, į ką būtų galima šiuo metu atsiremti ir su kuo nuoširdžiai būtų galima dalintis savo susikaupusiomis emocijomis ir rūpesčiais. Tačiau susidūrus su sudėtingesnėmis problemomis šeimoje, siūloma drąsiau kreiptis pagalbos ir į specialistus, nes problemoms dar neįsisenėjus greičiau ir dažnai su menkesnėmis pasekmėmis jas galima išspręsti.

 

Dauguma mūsų žino daug būdų, kaip įveikti stresą: sportuoti, eiti pasivaikščioti, skaityti knygas, žiūrėti komedijas, daryti kvėpavimo pratimus ir taip toliau. Gaila, kad gana dažnai mes ir toliau skaitome tuos stebuklingus metodus skrolindami socialiniuose tinkluose vietoj to, kad juos tiesiog pradėtume praktikuoti. Juk neužtenka žinoti, KĄ reikia daryti, reikia p r a d ė t i TAI daryti: dainuoti, šokti, rašyti, bėgioti, lipdyti modeliukus, vaikščioti, medituoti, piešti ar tiesiog leisti sau pasėdėti ir nieko neveikti, užuot kompulsyviai vėl ėmusis veiklos. Kviečiu „atnešti“ į savo dabartinį gyvenimą tai, kas ramina ir kas teikia džiaugsmą. Kas padeda atstatyti emocinę pusiausvyrą. Kas kelia nuoširdų juoką. Šiame laike ypač reikia teigiamo dėmesio ir meilės, nes sunkesni iššūkiai reikalauja daugiau vidinio „kuro“, o meilės jėga būtent ir yra tas kuras. O kai patys „pasipildysime“, galėsime to pripildyti ir savo vaikus.

 

Ekspertinio komentaro autorė:

Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė

Pozityvios tėvystės praktikė, mokymų vadovė, NVO dirbančios su šeimomis vadovė

Sorry, no posts matched your criteria.