Damos, gana iš savęs per daug reikalauti.
Šią straipsnio temą sugalvojau vakar, kai suvokiau, ką užsrašiau savo užrašų knygelėje. Tai skamba taip:
- Noriu būti ir esu geras žmogus.
- Noriu būti ir esu gera žmona.
- Noriu būti ir esu gera draugė.
- Noriu būti ir esu gera darbuotoja.
- Noriu būti ir esu gera kolegė.
- Noriu būti ir esu gera studentė.
- Noriu būti ir esu gera verslininkė.
Visi mano tikslai ir darbai veda į tai.
Pažįstama? Visa tai yra viena iš technikų pasitikėti savimi, siekti savo tikslų ir t.t. Bet pabaigusi rašyti savo darbų, kuriuos sau (pati) sugalvojau padaryti, per savaitgalį ir pabandžiusi tai susiskaidyti valandomis, pagalvojau: „Isn’t it too much for me? Kada man pailsėt? Kada tiesiog nieko neveikt?“
Nežinau, galbūt, tai yra tik mano problema, bet, nujaučiu, kad ne. Todėl nusprendžiau apie tai parašyti. Parašyti apie tai, kaip jaučiasi dauguma tų, kurie nori būti tobuli. Bet kas yra tobula?
Tikriausiai dėl kažkokių vidinių kompleksų pas mus susiformuoja noras būti „SUPERWOMAN“: būti tokia, kaip ir aprašiau savo užrašų knygelėje. Bet, Mieloji, ten nebuvo nei vieno sakinio apie mus. Tai tik sakiniai, kurie skatina mane būti geresniu KAŽKAM: šeimai, draugams, kolegoms, dėstytojams… O apie save ar pagalvoji?
Šitą problemą gali sukelti kelios priežastys vidinės traumos ir išoriniai veiksniai tokie kaip super moterys, kurios:
ir augina tris vaikus,
ir yra verslininkės,
ir vadovauja šimtams žmonių,
ir dalyvauja/inicijuoja labdaras,
ir pakursto šeimos židinį,
ir turi tobulus namus… ir t.t.
Visos mes suprantam, jog visam tam pasiekti reikėjo įdirbio, įpročių, juk niekas nepaduos mums viso to ant lėkštutės, todėl reikia dirbti ir stengtis.
Tačiau, turbūt, NEĮMANOMA būti „tobulu“ visur ir visame kame. Nesakau, jog nieko nereikia daryti. Senai pasitvirtinusi taisyklė: kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Bet iki tam tikros ribos. Mano atveju, organizmas dažniausiai pats, nelabai gražiais būdais, man pasako, kad laikas sustoti. Norėčiau mokėti tai padaryti ir be mano kūno įsikišimo. 🙂
Be abejo, labai svarbu turėti tikslus, norus ir jų siekti. Bet dar svarbiau į juos pažvelgti kritiškai ir suprasti, kokius tikslus iš tiesų nori pasiekti ir ko tikiesi. Anksčiau man buvo net gėda pasakyti, kad aš skaitau paaugliškus romanus, nes mane tai atpalaiduoja po itin įtemptos dienos. O tų paauglių problemos man atrodo mažų mažiausiai juokingos. Man ir dabar kartais gėda pasakyti, kad vieni mėgstamiausių mano serialų yra apie vampyrus ir zombius. Juk žmonės sako: „Tu tik gaišti savo laiką. Geriau normalią knygą paskaitytum arba kokią dokumentiką pažiūrėtum.“ Bet jau turiu atsakymą į tokius išsireiškimus… Mes visi per dieną ar savaitę į savo galvas priimam tiek daug informacijos, tiek daug problemų ir tų problemų sprendimų, kad jei ir po tokios dienos dar mokysiesi – greičiausiai RAM’ai ir vidinė smegenų atmintis tiesiog susprogs. Tad geriau jau dabar serialą pažiūrėti ir anksčiau miegot nueiti, kad produktyvesnė būčiau ryte, nei kažkam kažką bandyt įrodyti.
Supratau, kaip svarbu tarp visų NORIU ir GALIU rasti laiko poilsiui ir sau: filmui, knygai, sportui, miegui, grožio procedūroms, pasivaikščiojimams ar bet kam kitam, kas daro Jus laimingais. Tobula yra tada, kai atrandi vidinę ramybę ir tiesiog džiaugiesi gyvenimu kupina meilės širdimi.
Dabar man negėda pasakyt, koks serialas mano mėgstamiausias, ir kad vakarieniaudama aš žiūriu „Simpsonus“. Tačiau užrašų knygelėj vis tiek raitau savo svajones būti „geresne“. Tad linkiu nenustoti svajoti ir siekti tikslų, bet pajauskim ribą, kada tai persikelia už Moters ribų. Ar kartais Tu jautiesi taip pat? Pasidalink tuo su manim komentaruose.
XOXO,
Ieva – The Monday Girl
Draugaukim Instagrame: I_am_Monday_Girl
