Kaltinimai, nuoskaudos arba kodėl tu manęs nemyli?

Labai dažnai mėgstame ieškoti kaltų. Rodos, įprasta, kad kažkas kitas yra atsakingas už gyvenimą, aplinkybes ar situacijas, net mūsų reakcijas: „per tave aš taip“… Ir dar labiau mėgstame kaltinti bei kitiems priekaištauti: kad nesielgia taip, kaip, mūsų nuomone, derėtų; kad nesijaučia, taip, kaip turėtų; kad nėra apskritai tokie, kokie turėtų būti… Visų labiausiai mėgstame kaltinti kitus ir reikšti, mūsų nuomone, pagrįstas pretenzijas už tai, kad su mumis nesielgia, taip kaip reiktų su mumis elgtis.

 

Jei nuoširdžiai pasidarytume sąrašiuką, kuo mes kaltiname kitus žmones, jis būtų tikrai nemažas. Pradedant nuo ryto kavos „kaip gi nesupranta, kad aš ryte mėgstu kai man kavą atneša tiesiai į lovą“ baigiant tuo, kad kaltiname žmones, jog neskiria mums dėmesio, nepakankamai gerbia, nemyli taip, kaip esame to verti. Kaltinimuose yra daug pasislėpusių emocijų, jausmų ir jų atspalvių.

 

Pirmiausiai –  jo didenybė „pyktis“. Dažniausiai jį ir lydi kaltinimų lavina. Po šiuo jausmu gyvena nuoskaudos ir liūdesys, dar giliau baimė. Tik nusimetus šiuos jausmų sluoksnius yra atsakomybė bei tikrasis poreikis. Kaltinimai kyla ne šiaip „iš kažkur“. Pyktis ir visi jį lydintys jausmai maskuoja tikrą ir nuoširdžiausią poreikį. Dažniausiai tai dėmesio, meilės, priėmimo poreikiai, tačiau jų gali būti begalė kitų.

 

Visa tai problema tampa tada, kai išsakyti tikrųjų savo poreikių nepavyksta „paprastai“. Kažkodėl esame linkę tikruosius savo norus ir poreikius paslėpti po pykčiu ir išsakyti tai, ko norime, jau su kaltinimų arba priekaištų lavina. Įsivaizduojame, kad kitas turi mus suprasti ir, tiesiog iš blakstienos truktelėjimo, nuspėti, ko mes norime. O jei nesupranta mums kyla pyktis, kuris, mūsų nuomone, yra pagrįstas ir tai tampa lyg atlygis už neišpildytus lūkesčius „ir kaip tu nesupranti, kad man reikia ….“.

 

Deja, su pykčiu išsakyti priekaištai ir kaltinimai apsunkina bendravimą dar labiau, o mūsų poreikis ir jo patenkinimas nuskrenda tolyn, kaip skriejantis helio balionas karštą vasaros dieną. Reikšdami priekaištus jų turi abi pusės. Antroji taip pat nelieka skolinga. Kivirčo metu prasideda kova, kuri turi atsakomąją priekaištų ir kaltinimų artileriją. Pyktis, nusivylimas, graužatis, liūdesys keičia vienas kitą, o tikrieji norai ir toliau lieka nuošalyje.

 

Nors, rodos, išties paprasta tiesiog pasakyti „man reikia artumo, ar gali mane apsikabinti“… Kažkodėl tai tampa mums per sunku.

 

 

Ši situacija jau yra tapusi žanro klasika, tačiau šiandien ją noriu pakreipti visai kitu kampu. O gi dažniausiai mes kaltiname ir matome žmonėse blogiausia tai, ko patys nedarome ir patys nuo savęs slepiame. Ar kaltinami tuo, kad „manęs nemyli, kaip aš esu vertas/(-a)“ patys mylime kitą taip, kaip to vertas jis? Ar apie tai pagalvoję nesusimąstysite, kad kiekvienas svajoja apie meilę savaip, apie tai nekalba, nes įsivaizduoja, kad kitas ir taip turi žinoti. Pradedame laukti iš partnerio stebuklo, o jo nesulaukę kaupiame nuoskaudas.

 

Ar tikrai žinome, kitas asmuo meilę supranta lygiai taip pat? Ar tikrai mylėdami taip, kaip mums atrodo, kad reikia mylėti kitas žmogus irgi tikrai supranta, kad yra mylimas? O gal visai ne taip? Galbūt kitas žmogus jaučiasi mylimas pagal savo kriterijus. Kas vienam atrodo „didžiausia meilės išraiška“ kitam gali atrodyti visiškas niekis ir laiko švaistymas. Gal išties kiekvienas iš mūsų meilę supranta visai kitaip. Gal išties mes priekaištaujame kitiems, nors patys mylėti taip, kaip nori partneris net ir … nemokame… ?

 

Nepriekaištaukime vieni kitiems, nekaupkime nuoskaudų, nes nuoskaudų akmenėliai patekę į batus nutrins kojas. Mylėkime vieni kitus ir kalbėkimės. Raskite atsakymus į visus „galbūt“ bei raskime tinkamą formą „kaip“.

 

 

 

REMIGIJA. Apie Tave. Terapija

Rašyti komentarą

Tau taip pat gali patikti
Sorry, no posts matched your criteria.